Naujienos

Straipsniai

Grenlandiškas etalonas
« Atgal

Grįžus iš Grenlandijos ne taip paprasta surikiuoti mintis, kad pasakojimas būtų įtikinamas. Apibūdinimai, kuriais paprastai spalvinamos žvejybos kelionių istorijos čia atrodo pernelyg lėkšti, tarytum tenykščių fiordų nuotraukos darytos prastu fotoaparatu.

Jei pabandai minėti skaičius, kurie galėtų padėti susivokti, kaip gi toje Grenlandijoje yra, tai ir skaičiai atrodo visai neįtikėtini. Mes irgi nenorėjome tikėti, kai mums sakė, kad mokantis žvejoti muselininkas per žvejybą ten pagauna apie penkiasdešimt šalvių, skaičiavome, kad jeigu atmesti poros kilogramų palijos ištraukimo iš vandens laiką, išeitų, kad beveik kiekvienas muselės užmetimas baigiasi kibimu.
Sunku patikėti, pavyzdžiui, kad šiaurinėje salos dalyje,- rezervate, savo teritorija didesniame nei Vokietija su Prancūzija kartu paėmus, gyvena dvidešimt septyni žmonės, iš kurių dvylika patruliuoja tose teritorijose, per tris mėnesius šunų kinkiniais apvažiuodami jiems patikėtus trejus ruožus.

Prikandę lūpą, kraipėme galvas, sužinoję apie tenykščių darbininkų pajamas, kurias jie lengva ranka keičia, arba į alkoholį, arba į šopingo turus Baltimorėje ar Europos didmiesčiuose. Visko ten arba neįtikėtinai daug, arba neįtikėtinai mažai. Ką gi reikėtų pasakyti, jei kas paprašytų papasakoti apie Grenlandijos, vietine kalba - Klaalit Nunaat’o vidutinybes? Galbūt vietinio alaus skonis? Bet, užtat, kokia kaina! Žuvys upėse tik vienos rūšies, bet jų ten tiek, kad net nedrąsu pasakoti, sakys, – skiedžia. O banginiai, - dideli, ir ten jų daug. Vieną stebėjome pro lėktuvo iliuminatorių leidžiantis prie pat Sisimiuto miestelio. Oro temperatūra per parą irgi kinta iki kraštutinumų, kuriuos vos gali kentėti tais pačiais rūbais. Atstumų ten niekas nematuoja kilometrais, jie matuojami ėjimo, plaukimo, skrydžio valandomis. Saloje nėra kelių. Nėra ryto ir vakaro, yra diena ir naktis. Ten viskas kitaip, nei likusiame pasaulyje, kurį teko matyti. Dar būnant ten kalbėjome vieni kitiems, kad nuo šiol, brolyčiai, viską matysite kitaip. Tiesiog, galėsite palyginti su Grenlandija.

Trys tūkstančiai šalvių

Mūsų kelionės kompanijoje viso buvo keturiolika žmonių. Mes, – keturiese iš Lietuvos, šeši švedai ir keturi danai. Per devynias žvejybos dienas, mūsų paskaičiavimais, visi kartu pagavome apie tris tūkstančius alpinių šalvių – palijų. Jau antrą dieną vyrai nustojo skaičiuoti žuvis, - nebeįdomu, niekas nebeklausinėjo vieni kitų, kiek pagavai, nieko čia nenustebinsi savo daugiadešimtinėm ataskaitom. Susitikę vyrai mieliau pasakodavosi, kaip bandė išsiaiškinti ant ko nekimba, arba kaip ten buvo su „mega-čarais“ (char angl. šalvis), kokio storio pavadėlius tie žvėrys nurauna, kaip žuvys elgėsi šiandien.
Pirmosios žvejybos dienos pabaigoje mūsų Mindaugas sugrįžęs į stovyklą iš susijaudinimo vargiai begalėjo suregzti rišlų tekstą, - išplėstomis akimis, mojuodamas rankomis, springdamas painiojo angliškus ir lietuviškus žodžius, pasakodamas, kaip traukiant keliasdešimtą šalvį atsirišo pagrindinis valas nuo „backing‘o“, kaip brido gaudyti su visu valu nuplaukiančios žuvies, kaip nustvėręs surišinėjo galus, tampomas keleto kilogramų palijos.
Pirmąsias dienas net santūrieji skandinavai atrodė labai susijaudinę kalbėdami apie žvejybą. Mūsų kompanijoje buvo bent keturi profesionalūs žvejybos gidai, dirbę ir Aliaskoje, ir Ugnies Žemėje ir kitose legendinių žvejybų vietose. Mūsiškiai jau keliolika metų žvejoja Kolos pusiasalyje. Kiti kompanionai irgi išmaišę planetą su meškerėmis rankose. Visi lingavo galvomis ir pripažino, kad tokios intensyvios ir įspūdingos žvejybos neteko patirti niekur. Visi iki vieno bent kartą per kelionę garsiai ir neprašyti rado reikalą paliudyti tai kitiems.
Grenlandijos upėse žvejojamos tik alpinės šalvys. Kita alternatyva, - teko matyti pakrantėse vieną kitą dyglę. Gaudyti vienos rūšies žuvis pasirodė visiškai ne nuobodus procesas ne tik dėl ypatingo, „sportinio“ jų charakterio, bet ir dėl to, kad pačios šalvys toje pačioje upėje labai skirtingos. Ką tik iš vandenyno per potvynio bangas į upę subėgusios jos blizga kaip sidabriniai ir slidūs unguriai. Bet vėlgi, vieni ganėtinai laibi ir ilgi, kiti – labiau kuproti ir įmitę. Vyresni patinai su lašišiniais kabliais ant nasrų atrodo grėsmingai, jie tamsesni. Tik nutirpus ledams neršti pakilusios, upėje ilgiau pabuvusios šalvys keičia spalvą, – senbuvių pilvai nusidažę ryškiai oranžinėmis spalvomis, kitų, - įgavę rausvus atspalvius, šonai blizga ryškiai žaliais ar melsvais tonais. Pirmoje neršti kylančioje bandoje būna didžiausios žuvys, tad nereta sugauta raudonpilvė svėrė 3-4 kilogramus.
Didžiausia mįslė liko šalvių kibimo periodiškumas – tai jos kimba kaip pasiutę, tai staiga, kaip nukirsta, nustoja domėtis masalais, kartais keliolikai minučių, kartais keliom valandom. O kartais, nei iš šio nei iš to, kokią valandą stveria tik, pavyzdžiui, ryškiai violetinę muselę. Arba, nei šio nei iš to, žuvis staiga pasvyra stačiai vertikaliai, įsiremia nosimi į dugną ir „kaba“ tokioje pozoje, nežinia ką simbolizuodama. Dažnai tekdavo stebėti, kaip šalvis persekioja kitą – užkibusį ant kabliuko, neatsilikdamas daugiau nei dešimt centimetrų, kol anas išdarinėja figūras vandenyje ir ore, demonstruodamas neįtikėtiną jėgą ir greitį. Vanduo upės žiotyse iki pirmosios rėvos dėl potvynių per parą du kartus pakyla ir nusileidžia bent du metrus ir su kiekvienu potvyniu į upę užeina nauja šalvių „partija“. Gaila, neužteko laiko išsiaiškinti, ar tas užėjimo periodiškumas vėliau atsiliepia jų kibimo intensyvumui įvairiose upės vietose.
Bet jeigu ten pamatei kurio žvejo susirūpinusi veidą, gali spėti, kad jau kokius tris kartus užmetė muselę, o žuvis dar nestvėrė...

Apie rojų

Pirmoji upė, prie kurios išsilaipinome iš laivo, žemėlapyje pavadinta Napiarissat. Keturias dienas prieš mus ten atvykstant čia žvejojo grupelė mūsiškių iš Danijos. O, apskritai, iki mūsų ekspedicijos,... ten niekada niekas nėra buvęs. Vietiniai inuitai,- taip vadinami čia gyvenantys eskimai, žvejoja tik žiotyse ir žemupyje. Aukščiau upe žmonės nėra ėję. Kažkas iš mūsiškių kalbėjo, kad ant šių krantų jaučiasi, kaip pirmasis žmogus žengiantis mėnulio paviršiumi.

Išsilaipinome lyjant. Dar plaukdami į krantą pastebėjome kiek atokiau nuo upės žiočių stovinčią jurtą. Ten buvo įsikūrusi inuitų šeima. Jie atplaukė žvejoti ir medžioti. Palijas inuitai gaudo tinklais, po to išpjausto file, vieną dieną sūdo, kitą – džiovina, o paskui dar parą rūko iš akmenų ir samanų suręstose rūkyklose. Rūkymui naudoja padžiūvusias kerpes, nes jokių medžių čia nėra. Kai nuėjome paprašyti rūkytos žuvies, pasirodė, kad sūdymas dar tik prasidėjo, tad paragauti šaltai rūkytos palijos mums neteks. Nors inuitų palapinėje banginio ir ruonio taukų ugnelę dabar pakeitė primusai, ilguosius kajakus – motorinės valtys, o primityvius harpūnus ruoniams medžioti – šautuvai, vis dėlto toje buityje liko kažkas iš gilios senovės. Veikiausiai - tai, jog niekur neskubama, kiekvienas turi savo darbą ir ramiai jį dirba. Skubėti tikrai nėra kur – pats vasaros vidurys, tad diena dar tik įpusėjo.

Vanduo upėje pastebimai kilo. Tai palengvino žvejybą. Dar nespėjus įsikurti palapinėse prasidėjęs lengvas lietutis netruko peraugti į šlapią škvalą, kuris, tik retsykiais kiek aprimdamas, tęsėsi tris dienas. Saulę pamatėme tik penktą dieną. Debesys nusileidę ir, atrodo, pasismeigę ant aštrių, snieguotų kanjono kalnų viršūnėlių, bet vėjas ištisą parą košia taip, kad tik laikyk kepurę. Ir ačiūdie, nes jeigu ne vėjas, tuoj pat apninka muselės, ne kraugerės, bet įkyriai lendančios į visas kūno ir rūbų ertmes. Įkvėpei jų – paskui kosėk, pūskis nosį, krapštykis juodą košę iš akių. Užuovėjos geriau neieškoti.
Žvejybos ruožas – keletas kilometrų nuo upės žiočių. Jau po poros dienų visiems buvo aišku apie kokias upės vietas kalbama: iki pirmo krioklio, prie antro krioklio, prie sienos, „angliškoje pievelėje“. Kimba, praktiškai, visur. Žemupyje mažesnės žuvys, aukštupyje – didesnės. Mažesnės, tai apie pusę metro, didesnės, tai virš šešiasdešimties centimetrų. Mažų, iš viso, nepasitaikė.

Žvejojome muselinėmis meškerėmis. Tiesa, švedai buvo pasiėmę ir spiningus, bet neštis jų į žvejybą rankos nekilo. Spiningus porą sykių vyrai panaudojo, kai nemažos kompanijos vakarienei pritrūko žuvų, - tiesiog, nusileido prie vandens, sugaudė trūkstamas žuvis, ir tiek. Pagauti žuvų ir museline ir spiningu ten gali vienodai daug ir tokių pat didelių, bet šalvių gaudymas dirbtine muse nepalyginamai įspūdingesnis. Šios žuvys paviršių atakuoja agresyviai, iš toli, nesislėpdamos ir neabejodamos. Spiningavę švedai pasakojo, kad vibraksinės sukriukės virpesiams palijų kantrybė visai neatspari. Kaip ir muselinėje žvejyboje, - paklausiausios ryškios, didelės ir triukšmingos musės.

0,28 mm pavadėlis pasirodė beviltiškas šioje žvejyboje. Užtikrintai šias žuvis gali suvaldyti tik 0,35 mm valu. Apskritai, po kelto dienų žvejybos, ėmėme rištis kuo storesnius pavadėlius ir traukti žuvis „griežčiau“, t.y. tiesiog įsirėžus, per jėgą. Taip traukiamos, jos mažiau pavargsta ir paleidi tada jas ganėtinai energingas. Antraip, šalvies prisitraukimas gali užtrukti ir dešimtį, ir daugiau minučių, o priešinsis jis, kaip sakoma, iki paskutinio atodūsio. Vėliau tokį nuvargintą galiūną tenka ramiai palaikyti vandenyje, kad nevirstų ant šono ir iš lėto sugrįžtų atgal į savo slėptuves. Per dieną žvejybos šalvys iki neatpažįstamumo sukramto keletą muselių, - kiekviena atlaikydavo po keliolika kibimų.

Ėmėme tik tiek, kiek reikėjo vakare pasikepti ar sūdyti. Po daugelio degustacijų vienbalsiai sutarėme, kad arktinė palija skanesnė už lašišą.

Mūsų draugijoje buvo ir trys švedai, kuriems po septyniasdešimt metų. Kai upės aukštupyje radome porą ežeriukų, kuriuose viena po kitos kibo stambios žuvys, šie nusprendė pabandyti laimę juose. Vieną popietę, grįždami į stovyklą, sutikome juos paslaptingai linguojančius upės krantu aukštyn. Mums tada net į galvą neatėjo, kad mūsų seniorai susiruošė prie ežerų – juk iki jų bent aštuoni kilometrai tiesaus ėjimo kertant kampus ir forsuojant pelkutes. Kaip vėliau paaiškėjo, švedai visą kelią klampojo palei upę ir pagaliau priėjo smėlėtą upės vietą žemiau ežerų, kur žuvų kaip tik nebuvo. Jau gerokai po pusryčių, nuo kalvelės pamatėme senolius krypuojančius per kemsyną atgal į stovyklą. Jie buvo taip nusivarę nuo kojų, kad jau nebėjo tiesiai, o atrodė, lyg būtų kažką tame kemsyne pametę ir dabar neskubėdami ieškojo.

Po šio įvykio juos, ligšiol vadintus troliais, praminėme terminatoriais, duokdie jiems sveikatos ir energijos keliauti. Beje, vieną jų vardu Rolandas, kadangi jis buvo panašus į mūsų Radijo Šou herojų, pavadinome Albinu. Paskutiniąją kelionės dieną jis buvo aktyviausias Sisimiuto miestelio diskotekos šokėjas.

Albinas - puikus žvejas, per uolas laksto, kaip prisukamas saigakas. Vienas iš poros skandinavų, kurie nusižengė švediškai taisyklei nesidalinti stipresniu nei arbata gėrimu su žvejybos draugais, ir, ištraukęs gerą septyniasdešimtinį, atėjo netoliese pasėdėt, atsipūst. Kyštelėjo gertuvėlę ir pasiūlė tostą, - „Egešegdre“. Gerai. Atšventėm gražią žuvį vengriškai.

Pavyko nufilmuoti vyrų samprotavimus apie tai, kas yra žvejybos rojus. Pirmasis rojus yra iki pirmojo krioklio, kur žuvys buriuojasi ir kaupia jėgas kopimui per vandens kaskadas, antrasis – iki antro krioklio, nieko ypatinga, tik žuvys didesnės, o aukščiau antro krioklio – trečiasis rojus. Va, ten...

Beje, apie rojų vyrai samprotavo visai rimtais veidais.

Erfalik

Penktą žvejybos dieną perplaukėme prie kitos upės. Vienas iš mūsų kompanijos – pagyvenęs mokytojas iš Danijos provincijos Jensas - jau keliauja namo. Paslydęs ant upės akmens, jis sutrenkė ranką ir ši ištino. Judinant lyg ir neskauda, bet normaliai mosuoti meškere jau negali. Vėliau sužinojome, kad buvo lūžusi. O juk su tokia dvi dienas žvejojo...

Antroji upė, prie kurios įsikūrėme – Erfalik - tekėjo slėnyje tarp kalnų. Naujoje stovykloje turime patalpą, kur visi galime susėsti prie vieno stalo. Laivo ir stovyklos šeimininkas Bo paaiškino, kad palijų yra toli gražu ne visose upėse, o tos upės, kurių pradžia ledyne, žūklei apskritai netinka. Kad ir kokia tobula elektronika yra aplipdytas Bo laivas, bet prie pat kranto jis priplaukti negali, tad kelis kartus visą mantą - malkas, maistą, dujų balionus iki slidžių pakrantės uolų plukdomės nedidele valtele. Laivas, kuriuo keliavome, turėjo šiuolaikiškiausias navigacijos ir radiolokacijos sistemas, daugybę gelbėjimosi reikmenų, o todėl, ir leidimą plukdyti keleivius. Nenuostabu, kad, kai fiorde pamatėme kitą, mūsų akimis žiūrint, neprastą laivą, o vėliau sutikome netoliese stovyklaujančius norvegus, Bo buvo pasipiktinęs. Mieste leidimą plukdyti keleivius turi tik jis vienas ir tokia konkurencija, jo akimis, nesąžininga. Šiltesnio oro sezonas – keletas savaičių, norinčių ten pakliūti,- eilė metams. Nesirengia grenlandai plėtoti masinio turizmo, bevelija išsaugoti žmonių neliestą aplinką. Vėliau sužinojome, kad parplaukiančių į uostą „nelegalų“ norvegų ir jų padėjėjo jau laukė policija.

Erfalik, iš tiesų, kokia tai upė, - ežerų junginys, tik žiotyse per rėvas šniokščia gal poros šimtų metrų upelis, ištekantis iš ilgo ežero, kurį su aukštesniu ežeru jungia dar kokių penkiasdešimties metrų ilgio siaurutė protaka. Užsilipus ant kalno greta šios protakos iš aukštai matyti, kad už kelių kilometrų tas ežeras vėl mažu upeliu jungiasi su kitais ežerais. Tiksliau, iš aukštesnių kalnų ežeriukų vanduo teka į žemiau esančius.

Greta protakos – viena pasiutiškiausių žvejybos vietų, kokias teko išbandyti. Iš gilaus ežero dugno žuviai išvilioti užsidedi skęstantį pavadį ir saulės peršviestame vandenyje stebėk cirką, kaip nuo dugno pakyla keletas šalvių, susikaupę seka musę, paskui, tas, kurio nervai silpniausi, – stveria, ir prasideda šokiai po visą ežerą. Vietos išsivaikščiojimams daug, na tai ir demonstruoja šalvys savo fenomenalius sprinto su zigzagais sugebėjimus, vartosi ore, priešinasi su tokia pavydėtina jėga, kad po pusdienio žvejybos pradeda mausti riešą.

Bet žvejams įdomesnė pasirodė Qororssuaq upė įtekanti į antrąjį ežerą. Graži, romi upė, pločio sulig kokia Žeimena. Žvyruoto dugno fone rikiuojasi šalvys, jų čia daugiau ir jie akivaizdžiai didesni nei Napiarissat upėje. Akmenų upėje sąlyginai nedaug, - mažai slėptuvių, ir saulei nušvietus, išsivilioti jas ne taip paprasta. Gelbsti tolimesni metimai, kartais, - triukšmingiausia musė, kurią praminėme „čiužiniu“, – toks keturkampis porolono ir foam‘o sumuštinis, pririštas prie kablio, - kai ji trauki vandens paviršiumi, kliurksi jis, skleisdamas bangas aplinkui. Tada pamatai, kaip iš keleto metrų atstumo atsirita priešinga banga, paviršiuje pasirodo žuvies kupra, skrosdama vandenį artėja prie „čiužinio“, ir ... stvėrimas su pačepsėjimais.

Saulėtu oru kasdien senkančioje Qororssuaq upėje žvejyba pasirodė keblus reikalas, todėl du iš mūsiškių nutarė perlipti kalnelį ir apžiūrėti paraleliai tekančią upę gražiu pavadinimu Savssanguit. Matyt, tai buvo pirmas žygis alpinizmo istorijoje, kai vyrai užsikorė į vieno kilometro aukščio uolas su bridkelnėmis ir meškerėmis, ir pirmas atvejis museliavimo praktikoje, kai žvejai bandė mėtyti musę į upę nuo kilometrinio skardžio, paaiškėjus, kad be alpinistinės įrangos ten nulipti neįmanoma.

Apie įtampą

Ilgainiui, pabuvus slėniuose, kur ištisą parą apsiniaukę, bet šviesu, kur tave supa ramiausios pasaulyje šiaurietiškos spalvos, o ryškiausi dalykai aplink yra sniegas kalnų viršūnėse ir apelsininiai šalvių pilvai, kur nuolat košia gaivus vėjas, kuris tampa šaltu jeigu nustoji judėti, kur nuolat girdi šniokščiant rėvas ir krioklius, o apžvalgos netrikdo joks medelis ar aukštesnis augalas,- viskas aplinkui tampa stabilu ir aišku, viduje – ramu ir nepajudinama. Dingsta bet kokia įtampa. Jei kuris kompanijos narys dar pradžioje ir bandydavo formuluoti kažkokias problemas, ar įtraukti kitus į sudėtingą situacijos rizikų analizę, alternatyvų paieškas, tai greitai būdavo nugesinamas prašymu „nekelti įtampos“. Ilgainiui ši frazė tapo kone hipnozine formule, beje, puikiai veikiančia, o gal tiesiog, visi ataušome pakankamai, kad norint „įsitempti“, turbūt, ir nelabai pavyktų. Vienintelė įtampa, kuri išliko visos žvejybos metu – tai pertempti valai, tyliai švilpiantys vėjyje virš vandens. Nuostabi muzika.

Jau po kokios savaitės mirkimo tose upėse bandai prisiminti kažkokius lietuviškus reikalus ar darbų problemas. Nepavyksta. Jie atrodo, kažkokie juokingai tolimi ir nerealūs, tarsi animacinių filmų scenarijai. Kalbėdavomės ant uolų susėdę, o ką, jeigu taip visą laiką šioje saloje gyvent? Juk čia žmonės taip ir gyvena.

Žvejų miestas Sisimiut‘as

Sisimiut‘o viešbutis turi keturias žvaigždutes. Negaila būtų duoti jam ir dešimties už pagaliau šiltą dušą ir geros kavos puoduką – šiuos malonumus čia radome. Maudymasis lediniame vandenyje (Raimondas atrado būdą, kaip tai daryti nenusivilkus striukės), nors ir egzotiškas, nebuvo pats maloniausias užsiėmimas, o ir kavos atsargos stovykloje išseko dar prieš tris dienas. Miela pasirodė net vietinė televizija, nuolat transliuojanti keturių lėktuvų reisų tvarkaraštį ir vietinių moterų futbolą. Abu dalykai vienodai įdomūs.

Čia gyvena šeši tūkstančiai žmonių, ir gyvena jie margaspalviuose nameliuose, beje, kiekvienas namelis stovi ant skirtingo aukščio uolos. Žiūri iš tolėliau į tą lego-miestą tamsiai pilkų kalnų fone ir pradedi šypsotis. Dar linksma žiūrėti į jų automobilius. Nauji, bet taip suglamžyti, kad atrodo, mažiausiai sykį per mėnesį jie nusiridena nuo skardžio arba pakliūna po sniego lavina. Panašu, kad jie dėl tų sulankstytų automobilių nedaro sau problemų, sutvirtina kokia viela ir linksmai juokiasi, kaip vienas iš mūsų taksistų, kai važiuojant kuro bakas ritmiškai kliūna už asfalto, skelia žiežirbas ir leidžia dūmus. Kelių tinklo saloje nėra, važinėti automobiliu gali tik po miestelius. Ten gatves gali susiskaičiuoti ant pirštų. Žodžiu, nėr prieš ką su tuo savo automobiliu pasipuikuot. Tai ir nesuka sau galvos.

Viską jie turi, ką miestelis turi turėti, ir bankus, ir sporto centrus, ir indoneziečių kavinę, ir grenlandiškų patiekalų kinų restoraną. Ir budinčius girtuoklius prie parduotuvių. Jų, atrodo daug, bet vietinis pakoregavo mūsų pastabą, sako, juos greičiau pastebite, nei kitus žmones, be to juos visada pamatysite tose pačiose vietose ir koncentruotai. Bet vietiniai girtuokliai ypatingi, - neįžiūrėsi jų veiduose ir elgesyje jokios agresijos, ar įtampos. Greičiau nurimę, nei besikankinantys troškuliu. Beje, alkoholio kainos čia yra nemažos, o iš kai kurių barų lankytojų veidų nesunku suprasti, kad kitų užsiėmimų jie neturi, tad socialiniai reikalai su danų pagalba čia sutvarkyti tikrai neblogai. Na ką ten apie girtuoklius... Apskritai, atrodo, kad žmonės gyvena ten, kad žvejotų, arba medžiotų, o žvejoja ir medžioja tais pačiais sumetimais dėl ko mes grybaujam.

Kalaalit Nunaat, - nepaprastai įspūdinga egzotiškos gamtos ir pavydėtino gerbūvio kompiliacija.

Atskrend lėktuvėėlis... į Kangerlusuaq‘ą

Pagrindinis Grenlandijos oro uostas yra Kangerlusuake. Į čia atskrenda didieji lėktuvai iš Europos ir Amerikos bei mažesni iš kitų salos miestelių. Kangerlusuako gyvenimas - lyg Grenlandijos istorijos atspindys. Čia dažniau nieko nevyksta nei vyksta. Grenlandijoje, kaip manoma, pirmosios žmonių gentys apsigyveno dar prieš penkis tūkstančius metų, bet per visą savo gyvavimą šioje šalyje nebuvo jokių didelių įvykių. Sakkak genties klestėjimą jau mūsų eroje ramiai pakeitė Tulės kultūra, po to į salą atplaukė Erikas Rudasis ir ją pavadino Grenlandija. Porą šimtmečių islandai mėgino čia įsitvirtinti, tačiau nesėkmingai, dar po poros šimtmečių letargo miego salą mėgino aneksuoti norvegai, tačiau ir vėl viskas baigėsi snauduliu. Ir tik 1605 metais danų ekspedicija sugrąžino Grenlandiją į pasaulio žemėlapį ir prijungė ją prie Danijos karūnos valdų.

Šiandien Grenlandija turi dideles savivaldos teises ir jos priklausomybė nuo Danijos yra tokia, kokios nori grenlandai. Pavyzdžiui, kai Briuselio biurokratai pamėgino įvesti Grenlandijai žvejybos kvotas, ji išstojo iš Europos Sąjungos, į kurią buvo įstojusi kaip Danijos teritorija. Grenlandija - vienintelė šalis, išstojusi iš Europos Sąjungos.

Paskutinį kelionės vakarą, žiūrint į tuščią Kangerlusuako oro uosto pakilimo taką prisiminėm pokalbį su draugu danu Vilniuje. Panašu, kad priežastys, dėl kurių žmonės pabėga į Grenlandiją, slypi visai ne joje. Greičiau giliai mumyse. Šitas kraštas - labai gera vieta visa tai suprasti ir atrasti. Buvusi amerikiečių karinių oro pajėgų bazė, tapusi miesteliu, kitaip nesiverčia liežuvis, - ramiai gulinčiu kalnų ir poros milijonų kvadratinių kilometrų ledyno papėdėje. Visiška ramybės ir atsipalaidavimo užuovėja. Čia atrodo, net garsas niekur nesklinda. Kelissyk per dieną tykiai atskrenda lėktuvėlis. Paskui, nežinia kur išskrenda. Tą pusvalandį miestelyje matomas šioks toks judėjimas. Iš kažkur atvažiuoja keli supergalingi, lėti automobiliai ir nežinia kur išsiveža vieną-kitą lėktuvo keleivį, mokslinių problemų tyrinėjimo nuvargintu veidu, arba kokį, pasipuošusį karine uniforma. Karts nuo karto, nežinia iš kurios kalnų pusės atsiranda grupelė keliautojų palaimingais veidais, atrodo pamiršusių, kad juos slegia milžiniškos kuprinės. Taip pat nežinia kur jie išnyksta ir jų nebematyt. Vietinis policininkas, pavydėtina tarnyba, susikaupęs ir oriai, be įtampos budi vienas oro uoste ir vienintelėje gatvėje prie jo, saugo visų šešių šimtų Kangerlusuako gyventojų gerbūvį. Jis turi didelį visureigį ir didelį pistoletą. Susėdę devynių laipsnių karščio atokaitoje, gurkšnodami šaltą vietinį alų, aptarinėjame, kaip kepsime avienos kepsnius savo kempingo virtuvėje ir kam jam reikalingas visureigis, ir kam – pistoletas.

Lyg ir tylu, bet kažkokie panašūs į dambrelio garsą virpesiai tvyro aplinkui ore. Ta paprasta, ne ausimis girdima begalybės muzika, niūniuojant nesudėtingus žodžius apie tai, ką matai, yra neatsiejama Grenlandijos aplinkos dalis. Tiesiog, pritari jai, kaip inuitai daro, ritmiškai mušant du ruonio šonkaulius.

- Atskrend lėktuvėėlis...,- tyliai niūniuoja vienas iš mūsų.
- Mm...bim, mbim...mm,- pritaria kitas, apsidairo, ar kas neišgirdo.
Dar kažkuris po kiek laiko atitaria, – Nuuk, Nuuk,... – matyt, perskaitė pavadinimą skrydžių tvarkaraštyje.

Nesinori iš čia niekur važiuot.